Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas gi švystelėjo tą lemtingąjį pirmąjį pomidorą, kuris lėmė La Tomatina revoliucijos pradžią? Tiesa ta, kad niekas to ligi šiol nežino... Galbūt tai buvo sukilėlis prieš Franco režimą, o gal šis karnavalas kilo atsitiktinai, daug negalvojus. Populiariausia šios istorijos versija byloja, jog 1945 metais per Los Gigantes šventę (eisena nešant milžinišką popierinę lėlę) keli padūkę miestelėnai sumanė sukelti žaismingas muštynes, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį. Netoliese pasitaikė daržovių vežimaitis ir peštukai ėmė svaidytis prisirpusiais pomidorais. Niekuo dėti aplinkiniai taip pat įsijungė į šią pramogą ir nekaltas žaidimas tapo masinėmis svaidomų daržovių grumtynėmis. Šios sumaišties sukėlėjams teko atmokėti pomidorų prekeiviams, tačiau tai nesustabdė vėlesnių pomidorų kovų, iš kurių gimė nauja tradicija. Bijodama nevaldomo tradicijos plitimo, 1950 metais miesto vyresnybė įteisino, trumpam sustabdė ir vėl atnaujino eilę draudimų. 1951 metais vietos gyventojai, nusižengę naujiesiems įstatymams, buvo įkalinti, tačiau visuotinis sambrūzdis ir nepasitenkinimas lėmė kalintųjų išlaisvinimą. Garsiausias pasipriešinimas pomidorų mūšių draudimams įvyko 1957 metais, kai tradicijos šalininkai surengė teatralizuotas pomidorų laidotuves, su tikru karstu ir procesija. Po 1957 metų vyriausybė pagaliau nusprendė nebesipriešinti tautos valiai, nustatė keletą taisyklių ir palaimino šią keistą tradiciją. Taigi dabar pomidorai yra dėmesio centre ir visa festivalio savaitė veda finalinio renginio link. Ši ispaniško džiugesio pilna šventė, kur gatvės užtvindytos eisenų dalyvių, visur skamba smagi muzika, pokši fejerverkai, skirta Buñol miesto sergėtojams – šventiesiems Mergelei Marijai ir šv. Loius Bertrand pagarbinti. Kad dalyviai turėtų jėgų artėjančiam mūšiui, išvakarėse jiems patiekiama nuostabioji paella – Valensijos pasididžiavimas iš ryžių, jūros gėrybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Dabar šis jokių taisyklių nevaržomas festivalis pasiekė aukštumas. Jo organizatoriai pažengė taip toli, jog specialiai šiam kasmečiam renginiui yra auginami įvairių rūšių beskoniai pomidorai. Apie dešimtą valandą ryto šventiniai renginiai prasideda būsimo mūšio dalyvių lenktynėmis, kuris pirmas užkops aukštu taukais išteptu stulpu ir pačiups kumpį, pritvirtintą jo viršuje. Žiūrovai laisto kopiančiuosius vandeniu dainuodami ir šokdami gatvėse. Vidudienį suskambus bažnyčios varpams, pilni pomidorų sunkvežimiai atrieda į miestelį vis garsėjant šūksniams "To-ma-te, to-ma-te!" Tada, iššovus vandens patrankai, prasideda pagrindinė šventės dalis. Duodamas ženklas pradėti traiškyti ir svaidyti pomidorus žūtbūtinėje kovoje prieš kitus aršius kautynių dalyvius. Tolialėkis pomidoro švystelėjimas, artimas žudikiškas smūgis ar vidutinio nuotolio metimas kabliu – kad ir kokia būtų jūsų technika, viskam pasibaigus, jūs atrodysite (ir jausitės) išties kitaip. Praėjus valandai pomidorų sultimis permirkę kovotojai lieka dūkti plonose gatvelėse pasinėrę į salsos jūrą, kur dar šen bei ten likę puikiųjų pomidorų... |